sla

algucis, abrucis ir pupukas, parime ant savo kastuvu, ramiai snekuciavosi stovedami tik ka atvalytos 16-17 amziaus plytu krosnies viduryje. vaziuodamas pro sali, galvojau, kad tikriausiai sneka apie artejancius rinkimus…arba eilini karta apie tas..moteris…o gal vel kas nors idomaus kontoroj atsitiko ir dabar aptarineja kas ka kaip kur padare…jo..vyrukai tikrai neiesko zodzio kisenej ir liudna perkasoj nebuna niekada …vis tik trys menesiai vienoj ar kitoj duobej (vasara ir as taip rymodamas stovejau ir snekejau apie moteris ir politika) duoda savo, todel nesvarstydamas nulekiau pasisveikinti. neklydau…pokalbis tikrai buvo idomus…pupukas (ji galite matyti kaireje nuotraukos puseje:  http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/article.php?id=18807332 ) is karto prasitare, kad kalba sukasi apie nepaprastus dalykus. buvo paliesti pamatiniai archeologijos principai, o sutrikusiu draugu veiduose atsispindejo pasipiktinimas peraugantis i panika…dzimi (mane kazkada taip pavadino monkeyboy’us- kernaves miskuose gyvenantis naujas lietuvis, kuriam as kazkodel buvau stebetinai panasus i dzima morisona)…dzimi…va mes cia svarstem…kodel perkasa yra vadinama perkasa, o ne kaip nors kitaip…kodel, pavyzdziui, ne iskasa?…ir visi suglume paziurejo i mane…pagalvojau…o is tikro…kodel?…o kodel…ne atkasa?..arba uzkasa…kas cia galejo sugalvoti tokia nesamone?…netiketai pasineriau i apmastymus apie zodi, kuri mes, archeologai, ismokstam pirmiausia per paskaitas ir paskui vartojam vos ne kasdien…

taip bendraudamas cia ir suradau savo bendrakeleivius kelionei i oulu. algucis su abruciu kaip mat uzuode puikiausias galimybes alkoturizmo vystymui. sesiu simtu kilometru kelione iki talino su nakvyne rygoj zadejo tikrai idomiu nuotykiu, todel vyruciai nusprende prisijungti, sakydami, kad namo is talino gris naktiniu autobusu. manes, aisku, ikalbineti ilgai nereikejo…

nusprendem isvaziuoti penktadieni po darbo (as tai nedirbu, bet va mano draugai archeologai tai plusa is peties). cia turbut nereiketu pasakoti kaip visa pusdieni grudau ivairiausius daiktus i miniatiurine savo rozines svajones bagazine…didziule kuprine su drabuziais, alpinistine iranga, maisto atsargas (su 10 mociutes uogienes stiklainiu), gal trisdesimt knygu, tarp kuriu keletas keistais pavadinimais: “vidurinis gelezies amzius lietuvoje” ar “kursiu nerija archeologo zvilgsniu”…bet geriausias daiktas, kuri isimeciau i rozine svajone buvo 12 kaseciu deklas, kuriame buvo gal pries 15 metu daryti irasai…tai turejo buti (ir tapo) visos keliones vinimi.

vakarejant abrucis grizo is kapinyno kasinejimu verkiuose, algucis atsisveikino su zmona, ir rozine svajone su savo ekipazu pajudejo i siaure…klausydami pirmaji ir, turbut, paskutiniji “airijos” albuma, pamazu prasibrovem pro vakarieniauti skubancio vilniaus kamscius ir isriedejom i dideli kelia. abrucis su alguciu ziauriai patogiai isitaise ant uzpakalines sedynes ir tai mane siek tiek erzino, nes pro galini vaizdo veidrodeli maciau ne is paskos vaziuojancias masinas, o meiliai susiglaudusius du archeologus atsidarinejancius ivairiausius butelius ir visus skyscius maisancius i viena stikline…nepaisant to, o galbut butent del to, masinoje tvyrojo sventine atmosfera  ir mes vienas po kito aikciojom is pasitenkinimo, nujausdami artejancius nuotykius…

ir jie atejo..

mazdaug 100 km nuo vilniaus, besiklausant “roxette”, ir beveik privaziavus nuostabuji panevezi, staiga pamaciau susirupinusi algucio veida galinio vaizdo veidrodelyje…ir patikek manim, susirupines algucis yra visai kas kita nei linksmas algucis, todel, pajutes, kad atmosfera masinoje staiga pradejo slegti, sunerimau ir as…pamirsau pasa…tarsi atsainiai, bet vis dar susirupines pralemeno algucis…nu nee…pagalvojau…atgal tikrai nevaziuosim…nusprendem, kad viskas bus gerai ir sengeno sutartis mus apsaugos nuo nelaimiu…mazdaug po penkiu minuciu, kai “roxette’us” pakeite “no doubt”, galinio vaizdo veidrodelyje vel sviete nepakartojama algucio sypsena, o abrucis vel maise kokteilius (viskis su sodos vandeniu…iki siol nesuprantu kaip galima buvo toki sugalvot. net ir as suprantu, kad tai reta slykstyne)…kaip tik tuo metu nei is sio nei is to ismuse penkta rozines svajones pavara ir pasigirdo toks garsas, lyg buciau blogai ismynes sankaba kai ijunginejau begi…tas garsas taip isgasdino, kad vos nemyztelejau…visgi nepasimeciau ir vel ijungiau penkta pavara. viskas buvo gerai kokius 10 kilu, kol privaziavom puikuji panevezi…bet tada penkta pavara pradejo ismusineti mazdaug kas du simtai metru, o tai jau pradejo mane rimtai erzinti, gal net labiau nei abrucio nuolatiniai reikalavimai sustoti pasiusiot…

is patirties zinau, kad jei masina keliones pradzioje pradeda oziuotis – nieko gero nelauk…bet ta pati patirtis i ausi kuzdejo, kad nuvaziuoti iki tikslo ir su gendancia masina imanoma…cia prisiminiau kaip pries tris metus su zilvinu ir jo volkswagen’u beldemes i geneve’a pas teva…kazkur prie merkines kazkas atsitiko…masina taip streikavo, kad mes sustoje salikelej sprendem dilema: pirmyn ar atgal…jau tada eme ryzketi mano isitikinimas, kad visada reikia vaziuoti tik i prieki, nes kitaip galbut niekada nebenuvaziuosi…aisku man lengva kalbet, masina tai ne mano…bet zilvinas, patyres nuotykiu ieskotojas, nusprende surizikuot ir mes visa kelia iki geneve’os  balansavom ties amzino sustojimo riba…bet viskas baigesi laimingai. daznai sustodami ir maldavimais bei grasinimais ragindami senaji passat’a, sugebejom ne tik nuvaziuoti iki geneve’os, bet ir aplankyti mont blanc’a, pasivazineti po alpiu kaimelius ir netgi grizti atgal i vilniu..

o juk mano seat’as yra tas pats, tik ispaniskas, volkswagen’as…todel prisimines sita istorija, supratau, kad jeigu atrodo, jog volkswagen’ui atejo paskutinioji, vadinasi jis dar vaziuos maziausiai pora tukstanciu kilometru, o su minimaliais pataisymais, ir dar daugiau…si negincijama logika, “biplanu” pirmas albumas, ir neissemiamas kaip ju kokteiliai, abrucio ir algucio optimizmas stume mus i prieki kol galu gale, pralaimeje kova penktai pavarai, pamazu ivaziavom i ryga.     

visiems kada nors ateina laikas isvaziuoti. vieniems anksciau, kitiems veliau…bet laikas ateina ir nieko cia jau nebepadarysi. kai po namus pradedi slampineti is kampo i kampa, ant sumustinio nebeuztepi sviesto ar is namu iseini be batu…turi susimastyti, pagalvoti…”ka tu cia darai?!” ir tada nieko nelaukes turi susimesti smutkes i savo kelionini krepsi, pabuciuoti i snuki savo mylima suni, issiurbti kanalizacija ir leistis i kelione savo (arba skolintu) automobiliu.

taip atsitiko ir man..

kryptis – siaure…nuotolis – 1400km…tikslas – oulu

i suomija vaziuoju nebe pirma karta, todel sumaniau si karta keliauti automobiliu, kad galeciau dar daugiau visko pamatyti. o ir siaip, esu konkreciai nusivyles lektuvais. tiksliau keliavimu lektuvu is tasko a i taska b. tai yra taip neidomu, kad net nesinori apie tai kalbeti…is vienos erdves atsiduri visiskai kitoje, ir net nesupranti kaip tai atsitiko…ir dabar dar iki galo nesuvokiu kaip tokie sunkus daiktai gali skraidyti…o ir siaip, susipazinti su kuo nors keliaujant lektuvu, kaip taisykle, gana sudetinga…pries skrydi mane dazniausiai kamuoja atsisveikinimo sukelta melancholija perauganti i priesskrydimine depresija, todel, pries isiregistruodamas skrydziui, susuktais viduriais dazniausiai sedziu oro uosto tualete. lektuve susipazinti taip pat nepavyksta…visa laika tik ir galvoju apie tai kaip cia nesuduzus. karstligiskai dairausi pro langa…kylam…ne..dar ne..kodel taip letai vaziuojam?..truksta oro..o…pakiiilomJ fu…kad tik dabar nesumetytu…o kas gi cia per dumelis is propelerio…ai, cia debesis..o kur tos liemenes sudetos?..niekada neisimenu…as visada ziopsau i palydoves ir visiskai nesidomiu tuo ka jos sako…jos vieninteles lektuve mane veikia raminanciai. as net specialiai meniu pasiimu, kad galeciau su jom pabendraut…tiesa sakant neprisimenu, kad kada nors buciau ka pirkes. nusileidimas man visada buna ypatingas isbandymas, po kurio as tik noriu atsistoti ir, rekdamas “valio!”, garsiai ploti…tada visi skuba lauk..

o kurgi nuskubesi keliaudamas automobiliu? nu tikriausiai kad nelabai kur. juk daug idomiau yra vaziuoti is leto, intensyviai dairytis aplinkui, bendrauti su keleiviais, klausytis geros muzikos ir karts nuo karto pasukti ‘na levo’.

beliko tik susirasti keleiviu ir planas galetu buti igyvendintas…taciau va cia ir iskyla didziausia problema, nes roadtripping’ui bet kokie keleiviai netinka..pagrindines gero keleivio savybes: linksmumas, nuotykiu troskimas, neperdeta uzuojauta sugedus masinai ir tt. is pradziu bandziau kalbinti dantista…atsisake…tipo tik lapkriti galetu…eks kambariokas rokas irgi nesusizavejo pasiulymu…ir tada, kur buve kur nebuve…du draugai archeologai, algucis ir abrucis, pasisiulo palydeti tula sla net iki talino. tokio talentingo rozines svajones ekipazo as net sapnuoti nedrisau.

beje, cia siek tiek tenka issukti is istorijos takelio ir papasakoti apie rozine svajone. ji uzgime dar pries metus, kai netiketai papuole i sla rankas. jau seniai supratau, kad geriausi dalykai gyvenime nieko nekainuoja. todel kai is dangaus nupuole vos 7eurus kainavusi rozine seat ibiza, supratau, kad tai ne eilines draugystes pradzia. kartu mes matem ir silto ir salto…dinge stabdziai montpellier centre, 1500km su avarine padanga is berlyno i vilniu, issiimanti vairuotojo dureliu spyna, neuzsirakinanti bagazine, kazkoks rudas skystis, varvantis is ten kur niekas varveti neturetu…tai tik keletas is sio nuostabaus automobilio privalumu. rozine svajone – tai neoficialus, taciau laiko patikrintas sios metalines drauges vardas.

200g sokolado

50g imbiero saknies

175g atsilusio sviesto

3 kiausai

160g cukraus

100g migdolu trupiniu

40g miltu

ziupsnis druskos

ikaitink orkaite iki 220 laipsniu

sulauzyk sokolada ir gabaliukus istirpink

nuskusk imbiero saknis ir sutarkuok labai smulkiai

sviesta taip sutrink, kad butu it skystas

desine ranka maisydama(s) sviesta sakute (ar kitu irankiu), kairiaja letai supilk istirpusi sokolada i sviesta

geltonaja kiausu dali imesk i sviesto ir sokolado misini (baltaja kiausu dali atskirai pilk i kita bliuduka)

supilk cukru

viska smarkiai sumaisyk…kad maza nepasirodytu

sumesk miltus, migdolu trupinius ir tai kas liko is tarkuoto imbiero

mix

suplak baltaja kiausu dali taip, kad imtu snigti (bet nepamirsk imesti ziupsnio druskos)

svelniai tardamas malonius zodzius, kaire ranka supilk sniega i sviestosokoladoirvisokito misini

kepimo forma issviestuok ir apmiltuok

ispilk rudaji drauga ant formos is pasauk i krosni

sumazink temperatura iki 170 laipsniu ir kepk kokias 40 min 

kai isimsi, nepul valgyt, duok ataust…viskas bus gerai!! 

skanaus

taigi labai neblogai atsvenciau nepriklausomybes diena…skubu pasidalinti ispudziais…

tik atsibudes 15tos ryte, supratau ka reikia padaryti ir kaip…jau keleta savaiciu sklande kalbos ir gandai, kad universitete atsirado dar trys lietuviai. man ziauriai uzknietejo juos sutikt…vis tiek kazkaip daug smagiau bendrauti kalba, kuria geriausiai moki, o ir siaip, sutikti tautieti toli nuo namu, ziauriai smagu..

turim cia toki mail’o adresa, kuriuo issiuntes laiska gali tiketis, kad visi uzsienieciai, studijuojantys oulu, ji gaus…taigi, as pasiunciau toki laiska, kviesdamas visus lietuvius pas mane svesti vasario 16tos…buvau suplanaves virti koldunus…

paaiskejo idomus dalykas…pasirodo, kad kitam oulu universitete (taikomuju menu universitetas) mokosi dar kruva lietuviu…gal penkios mergaites ir vienas jaunuolis..pridedam jau pazistamus tris dantistus (1 rezidentas, 2 studentes), tris naujai atvaziavusius i oulu universiteta pagal apsikeitimo programa (vaida, giedre ir rokas) ir gaunam velnio tuzina (13 lietuvaiciu)…deja vakere pasirode ne visi…buvom astuoniese..bet vis tiek smagu..

jau isvakarese buvau numates isskleisti veliava virs syynimaa (rajonas, kuriame gyvenu)…cia stovi didziulis veliavos stiebas, ant kurio per suomiu sventes kabinamos tos baltos veliavos su melynu kryziumi.aplinkiniai namai tokie mazi, kad veliava galima is tolo matyt..mano biciuliai dvyniai turejo man padeti atlikti iskilminga veliavos pakelima ir fiksuoti kiekviena zingsni..kaip tarem, taip padarem..vasario 16tos popiete, puciant vidutinio stiprumo pietvakariu vejui, esant keletui laipsniu zemiau nulio, sniegui skripu-skrapsint po zieminiais batais, nesinas trispalve, pasukau link takelio, vedancio prie dvyniu barako…ir stai po penkiu minuciu, man panorejus, o vienam is dvyniu pafotografavus, veliava pamazu eme kilti aukstyn…kilo ji letai ir iskilmingai, o pro langus matesi sutrike ir siaurietiskai pabale kaimynu veidai…ka ir sakyt…gana akiplesiska vidury suomijos, lyg niekur nieko..pasisvilpaujant…kelti kazkokia niekam nematyta, nesuprantama veliava…vieni turbut mane, kad i kvartala isikele rastamanai (musu veliavos spalvos kazkaip keistai primena rastamanu veliavas)…kiti, matyt, itare cia kokia afrikieciu kiaulyste…vis gi planas buvo igyvendintas be kazkokiu didesniu nesklandumu ir, po keliu minuciu, trispalve jau svelniai gloste pro sali pucianti veja…o as tuo tarpu paskubejau nesti kudasiu, kad koks teisuolis suomis manes neparistu…

apie sesta valanda pradejo rinktis sveciai…Lietuvos nepriklausomybes atkurimo diena svesti pirmiausia atejo du suomiai dvyniai mechanikai, mano ex kambariokai…su jais pasirode ir mano ex kambari okupaves pietu korejietis, i visus klausimus, ir ne tik, atsakantis..ehhh yes!…tada atbildejo iranieciu kilmes suomiu burys…kaimynai. buvo cia ir prancuze…lietuviu nera…hmm…ne beda…dvyniai tuoj pasiraitojo rankoves, prisidejo bliudu ir miltu…imuse kiausiniu…privare druskos ir vandens…ir sukiso savo garazhistu pirstus i sviezutele tesla…shliukst laselis aliejaus..(kad neliptu sitaip)..nespejau atsitoket, o zhiu..jau su kochelu duodasi!!…nieko sau…stai ka reiskia keletas menesiu sveiko lietuvisko maistinio mushtro…ne veltui kartu gaminom ir koldunus, ir cepelinus ir dar ten kazka…tuo tarpu as emiausi ruosti mesa…si karta nusprendem neissidirbinet ir naudoti tradicini, kiaulienos ir jautienos, misini…eksperimentai su briediena, nors ir buvo vaisingi, bet per daug kieti, todel nepasitvirtino…

kai viskas jau buvo daug maz paruosta…belike tik suformuot koldunus ir subert juos i verdanti vandeni, pasirode ir pirmieji tautieciai…ejo jie bangom..po du po tris…ir kilo toks erzelis!!…siaubas…tiek daug ir vienu kartu lietuviskai oulu dar turbut nebuvo snekama..

koldunai suejo puikiausiai, nors druskos gal ir buvo pagaileta…bet viska atpirko tas fantastiskas svogunu ir grietines padazas…zinau, skamba klaikiai, bet jis is ties skanus buvo…

keista…bet kai dabar prisimenu ta vakara, tai neskaitant mano veliavos demarsho, jokiu kalbu apie nepriklausomybes sventima nepamenu…matyt buvom pamirse ko susirinkom…tautinius patriotinius jausmus i sali nustume smalsumas (daugelis cia pirma karta vieni kitus mate)…arba alkis ir giliai isisaknijes valgymo per sventes jausmas…karts nuo karto tik buvo girdeti padriki suomiu sukciojimai…it’;s lithuanian independence day!!!

pasakyk man savo asmens kodą…kreivai šypsodamasis grynut gryniausia lietuvių kalba man tarė latvių pasienietis Rygos oro uoste…taip ir apstulbau…net stalčius atsidarė…taip susimėčiau, kad net pamiršau, koks mano vardas…aaa…eee…3..2…ne..383082…nu ir tada jau be problemų…tas tik nusižvengė it arklys, atidavė man mano tarsi iš šiknos ištrauktą žaliąjį dokumentą ir manęs jau beveik niekas nebeskyrė nuo Suomijos…nu aišku neskaitant tu apgalėtinų 1000km ir vargano airbaltiko lėktuvėlio, kuris, atrodo, suduš į menkiausius gabalėlius vos mane apims noras čiaudėti.. eidamas oro uosto koridoriumi iki laukimo salės turėjau galimybę dar kartą atsisveikinti su man itin brangiu žmogumi…mus skyrė tik dvejos stiklinės sienos ir kokie 15 metrų erdvės…atsisveikinimas buvo sunkus, bet mes puikiai laikėmės ir nuolat laidėm juokelius…kad ir dabar, kai atsidūriau už stiklo, nejučia ėmiau lėtai nusirenginėti, o nusirenginėdamas dar ir lėtai krypuoti sėdmenimis…tiesa, tai truko labai neilgai, nes visai čia pat pasigirdo prislopintas šalia sėdėjusių panelių žvengimas,o atsisukęs pamačiau į mane nukreiptą fotiką…prisiminiau, kad manęs laukia lėktuvas ir, mostelėjęs ranka, pasileidau koridoriumi žemyn..

tėvas man kažkada neseniai ištarė labai protingus mano manymu žodžius…atsisveikinti reikia greitai ir paprastai, o susitikti reikia triukšmingai ir švesti ilgai…

laukimo salėje sėdejo burelis suomių. įsitaisiusių šalia jų ir atsivertęs knygą, tipo skaičiau…iš tikrųjų mintys sukosi ratu ir nejučia apėmė deja vu ir deja was…kažkaip viskas matyta ir patirta, bet vis tiek nauja ir nežinoma…apsidairiau aplink…kažkas pamojavo…sutrikau…man visada taip būna…prakeikti akiniai…nuo tada kai porą kartų klaikiai išsidūriau, pagalvojęs, kad mojuojama man, o pasirodo visai kažkam kitam už mano nugaros, nuo to laiko aš jau niekada atgal neatmojuoju…vis tiek nematau nei kas ten sėdi, nei ko nori…jei labai reikės, prieis…pasirodo, šį kartą atmojuoti vis tik reikėjo…sutikau pažįstamus iš universiteto…ji- ukrainietė iš charkovo, jis- suomis iš Suomijos…kažkaip iš karto lengviau ant dūšios pasidarė…nebūsiu vienas…

laukėm autobuso…tada laukėm autobuse…vis dar laukiam…ir laukiam…laukiam… staiga pajudam, pavažiuojam 100m ir sustojam prie čia pat buvusio lėktuvo…visas busas unisonų garsiai nusižvengė…tą atstumą būtume ramiai pasivaikščiodami praėję lygiai tokiu pačiu greičiu..

iš lėktuvo beveik nieko neatsimenu…tik kažkokie traškesiai braškesiai ir stiuardesės veidas čia pat prie manojo ir jos piktokas balsas, sakantis kad jau leidžiamės, o mano diržas dar neužsegtas…

pasų kontrolėj įvyko eilinis išsityčiojimas iš mano paso ir nuotraukos…sako…truputį pasikeitęs…ir kad juokiasi kad juokiasi…

taigi, išėjau į laukimo salę…visą laiką galvojau ką daryt…iki miesto apie 20km, autobusai jau turbūt nebevažiuoja, taksi imti iš principo negalima…tikriausiai reikės prašytis pas ką nors į mašiną…bet Suomijoj tai sunku…visi kažkokie baisiai kuklūs ir išsigandę…

taigi, išėjau į laukimo salę…kažkokia močiutė čiupo už rankos ir išsipūtusiomis akimis, spjaudydamasi paklausė, ar tik as nebūsiu studentas is Lenkijos…akimirkai sudvejojau, įsivaizduodamas šiltą kelionę iki oulų jos mašina, bet visgi atsakiau, kad ne…einu toliau…žvilgsnis netikėtai užkliūva už dviejų iki skausmo pažįstamu veidų…iki skausmo pažįstami veidai išsišiepia ir pasileidžia manęs link…mano kambariokai, išprotėję dvyniai-mechanikai-suomiai atvažiavo manęs pasitikt…taip susijaudinau, kad nežinojau nė ką pasakyt…

po kelių minučių jau iššliuožėm jų, švelniai tariant, keista mašina iš aikštelės, padarėm pora saulių ir po to ant kiekvieno posūkio jie parodydamo tai, ką išmoko nuo vaikystės važinėdami sniego ralio trąsomis…man vienodai rodė…sėdėjau sau laimingas gale ir galvojau, kad jeigu net Suomijoj manęs kažkas laukia, tai gal jau ir nėra čia ko man liūdėt..

paaiškėjo, kad savo buvusio kambario aš jau nebeatgausiu…jame apsigyveno kažin koks korėjietis neištariamu vardu..

kitą dieną gavau kampą trijų kambarių bute, visai netoli senojo…susitvarkęs dokumentus ir pasiėmęs raktus nusprendžiau apsidairyti…priėjęs langus, pamačiau, kad viename iš langų dega šviesa, o pro tarpą užuolaidose matėsi pilnos lentynos knygų ir sienos apkabinėtos paveikslais…paskambinau i duris…niekas neatidaro…dar kartą paskambinu…kambaryje išsijungia šviesa…nieko nesuprantu…šiek tiek pažinodamas suomius, pamažu imu suprasti, kad su kaimynu man smarkiai nepasisekė…dar anksčiau girdėjau šiurpius pasakojimus apie itin nebendraujančius suomius…bet man visada atrodė keista, kaip taip pragyvent tris mėnesius viename bute ir nė karto nepasikalbėti…iš viso nekalbėti..net nesisveikinti…o šiuo atveju, net nepažiūrėti…

žodžiu įėjau į butą…visgi turėjau raktą…kažkoks keistas kvapas…pamačiau, kad virtuvėje, orkaitėj kažkas kepa…įėjau į savo kambarį…o čia, lova, stalas, kėdė…nėra užuolaidos..tiek to…imu tvarkytis savo daiktus..dėlioju po stalčius… po kiek laiko nusprendžiu eiti pas savo ex kambariokus atsinešti likusius daiktus, kai netikėtai kaimyno kambario durys atsidaro ir iš jų pasirodo barzdotas ir ilgaplaukis jaunuolis, šiek tiek panašus į kokį stačiatikių vienuolį, su cigarete dantyse…jis nežiūri į mane eina pro šalį…žvilgsnis nukreiptas kažkur į toli…aš jam sakau…terve! i'm your new roommate:)…jis sustoja…žvilgsnis vis dar nukreiptas į tolį…terve!…ir nueina į virtuvę…taip ir likau nesupratęs…visa tai atrodė taip keista ir šiek tiek makabriška, kad aš net pagalvojau ar tik toj orkaitėj nekepa mūsų trečias kaimynas…

jau penkta diena, kaip nematau nei vieno iš savo kambariokų, nors beveik visą laiką sėdžiu bendroj virtuvėj ir geriu arbatą su viltim, kad vat tuoj tuoj kas nors išlįs ir mes šauniai šnektelsim…tas, kur išjungia šviesą kai kas skambina į duris ir atrodo kaip drakula, iš namų išeina anksti ryte ir grįžta, kai aš jau grimztu į sapnų karalystę, o kitas arba yra seniai mires savo kambaryje ir iš čia kyla tas baisus kvapas bute, arba jis turi neįtikėtinas maisto atsargas ir nuosavą tualetą, arba jo iš viso nėra kambary…vat tokie vat mano kambariokai…

nagi stai gi…jau beveik menuo, kai mano liauna kuneli piktas likimas nubloske i shiauriausia (kaip jie save vadina) pasaulio valstybe..per ta laika as sugebejau isspausti tik viena nupezusi laiskuti apie tai, kaip girti it pedai suomiu pensininkai stebino ir linksmino mane helsinkio kelte..prisipazistu…kaltas…juo labiau, kad dar ir baigiau ta pseudo laiska kazkaip nevykusiai..tarsi is vaiko atemiau saldaini..

taciau dabar as pasiryzes pratesti savo itin gilias laisku rasymo tradicijas…

visu pirma, noreciau pabrezti, kad jauciuosi itin keistai taip greitai persikeles is pietiniu prancuzijos pakranciu i siaurines suomijos miskus…baisiai truksta karscio…nebegaliu kaip niekur nieko prisesti ant zemes prie juros, kuri atrodo visai kaip ezeras…nebegaliu is viso niekur prisesti, nes visur taip salta, kad nejuokais sunerimau del savo prostatos…juolab, kad ir srovele nebe tokia kaip senais laikais…

taciau nebeda…juk saltis irgi gali buti malonus..ane?..pvz..kai perkaites isleki is saunos ant sniego…nu.. bet tada vel norisi atgal i sauna…ai..dar ledai ne taip greitai istirpsta…kas cia dar…nu, zodziu…saltis irgi kartais gerai..

taciau kaip ten bebutu, dabar dar ne taip salta..naktimis tik retkarciais krenta zemiau nulio…o siaip, jei nelyja, tai kartais ir saule nustebina…kaip antai praeita sestadieni…sedejau sau tokioj mazoj salelej ezero vidury…skaiciau ir galvojau…ir staiga, taip netiketai uzkaitino, kad net striuke nusiemiau…o tada net pagalvojau, gal ir megztini nusirengti velniop…kai tai padariau ir kai siluma tapo nebepakeliama, ryzausi nusivilkti ir antra megztinuka…

oras suomijoj isties idomi tema…kazkur skaiciau, kad suomis niekada nebuna patenkintas oru…jam visada per salta arba per karsta, per daug lyja, kodel nelyja? saule per skaisciai sviecia…kad tik toks netapciau…nors, blemba, lyja cia tikrai per daug..

gal todel, kad nuolat lyja, o gal todel, kad BE GALO daug mokausi (cia mamai…tikrai..)…daug laiko praleidziu namie…hm.. namai - tai triju kambariu pilkas butelis su virtuve, dusu ir pseudo balkonu…namiskiai - tai kruva isprotejusiu voveraiciu karts nuo karto atsokinejanciu i pseudo balkona ir besitrankanciu i langa, ir du suomiai broliai dvyniai ketvirtakursiai mechanikai…nu ir kompanija…sakysi…bet visai neblogai, zinok…jie tokie…nu tikri suomiai…is pradziu net nejauku kazkaip buvo…isivaizduok…pirmas vakaras…sla veda pokalbi…nu NIEKADA taip nebudavo…as gi tas tylenis, kur tik kartais ikisa pora zodziu…o su jais as jauciuosi lyg nepataisomas plepys…lyg koks petras…nes jeigu as nieko nesakysiu tai ir bus tylu…taip ir sedesim trise…karts nuo karto jie kazko paklaustu…as atsakyciau…tada jie tyletu kokias penkias minutes, dairytusi vienas i kita tada ziuretu i mane ir galiausiai kaip nors pakomentuotu mano atsakyma…blogiausia buna, kai vienas is ju ko nors paklausia…as atsakau…ir daugiau tiesiog nebeturiu ka priduri…imu skaityti knyga ar valgyti…ir matau kaip jis vis dar stovi man uz nugaros ir lyg kazko laukia…tada as neistveres pasiziuriu i ji…matau, kad jis dar kazka nori pasakyti, bet lyg ir nedrista…tada as koki uzvedamaji klausima uzduotu…atseit, pralauzt ledus…nu pvz sakau…so, what do you think about it?..tada jis priverstas atsakyti ir issisneketi…

keisti tie suomiai…

kad ir pvz ju pomegiai…maniskiai kambariokai…juha ir marti…kiekviena savaitgali issiruosia namo i kajaani, gimtaji miesteli, esanti uz poros simtu km nuo oulu…tai, klausiu, o jums ne per brangu vazineti pimyn atgal kiekviena savaite…mat jie vazineja su savo paciu patobulintu 1974m ford escort..!!!…nee…sako...mums nesvarbu, juk briedziu medziokles sezonas prasidejo…as…???…jie…!!!…as…nu tai kas?…jie…mes vaziuojam saudyti briedzius…as..?!?!…jie…nu taip, mes turim ginklus ir visa kita, priklausom medziotoju buriui…va, marti ana karta beveik nudejo briedi, tiksliau suzeide..teko ji kontroliniu suviu pribaigti……po situ zodziu as kuri laika neturejau ka pasakyti..juo labiau, kad apie visa tai jie kalbejo taip nuosirdziai vaikiskai sypsodamiesi, lyg sedetu santai ant keliu ir prasytu medinio sautuvelio kaledoms..

net ir praejus porai savaiciu po sito pokalbio, as kazkaip nedrasiai rytais praverineju savo kambario duris ir slenku i dusa…klaikiai bijau, kad broliukai, briedziu zudikai, kartais nesumaisytu mano rytines papuvusios marmuzes ir keistai styranciu plauku su briedzio ragais ir nepradetu saudyti…mazha ka..

taciau siaip viskas ne taip dramatiska kaip galetu pasirodyti…is tikruju yra daug blogiau…kaip tik siuo metu laiku briedziu seksualinis aktyvumas beprotiskai suaktyveja ir jie kaip patrake pasileidzia link tarptautiniu magistraliu ir nacionaliniu keliu, karstai tikedamiesi pasimyleti su kokiu grazuoliu mersedesu ar seksualia toyota…tik beda, kad pastarieji yra per daug subtilus ir sunkiai prisileidzia sitas nerangias pabaisas, kurias kanadieciai, pasirodo, vadina pelkiu arkliais (swamp horses)…(neklausk kodel..)…taigi, kiekvienas bent kiek intymesnis gamtos ir technikos suartejimas, paprastai baigiasi abipusiu susizalojimu, o tai, beebejo, puikiausias pasiteisinimas tokiems sauniems suomiu vyrukams, kaip maniskiai broliai mechanikai, issitraukti is po matraso savo ginklus ir atlikti naturalios atrankos vaidmeni..

nepaisant visu kambarioku keistenybiu, musu santykiai nuo pat pirmu dienu yra tiesiog puikus…vos ne pacia pirma mano atvykimo diena jie man padovanojo dvirati…isivaizduoji?!...tiesa, jie ji rado siukslyne ir jis buvo (yra) itin blogos bukles, taciau, juk vaziuoja…o tai ir yra svarbiausia…isprotejusios autobusu kainos (2.70 euro uz ilipima) mane kitaip izoliuotu nuo miesto, kuris yra uz geru sesiu kilu nuo baraku…o dabar, uzsedu savo tranta, pasileidziu kokius ten arctic monkeys ar the cat empire ir as jau puskuoju simpatisku misko takeliu…

be to, kartais (viena karta) mes kepam pyragus…tai buvo melyniu pyragas…mmm kaip skanu..

tai si kart tiek, bet bus daugiau…nepadek ragelio…

labas:)

nu stai as jau ir oulu:)

cha:)

kazkaip viskas labai keista…nesuprantu dar biski kur as ir kaip as…bet cia toks laikinas jausmas, kuris tikiuosi isnyks..

kelione buvo nelabai idomi…nieko netiketo ar ekstremalaus neivyko, apie ka pasakoti net nezinau…

zodziu, isodintas i autobusa mamos ir draugu, is jo islipau tik rygoj..buvo gal kokia antra valanda nakties…ir stai as stoviu stoty, kaip durnius, laukiu jurio…juris tai draugelis latvis, pas kuri turejau pernakvoti ir is ryto is rygos stoties patraukti i talino stoti…juris pasirode besas begalo nepunktualus…gal pusvalandi ptralaukiau netiketam latviskam saltyje…jau ieskojau vieteles prigult, tik staiga is uz kampo isniro jis:) parsiveze mane namo, primaitino, prigirde, pripasakojo istoriju, leido pamiegoti pora valandu, pazadino, primaitino, prigirde, atveze i stoti ir pasake: ata…(cia tipo latviskas atia)…

ir stai as jau taline:)

perku kelto bilietus…

ir stai as jau kelte…

tiek girtu pensininku vienoj vietoj dar nesu mates…tai buvo tarsi kokia seneliu namu isvyka keltu…bet ale kaip prisitvojo visi…vajezau!!!is pradziu nieko bloga neitariau…uzlipau ant denio, issidrebiau ant suolo, saulutes atokaitoje, ir kaip mat atsidaviau…miegui…ir staiga…atsibundu nuo neapsakomo klyksmo i mano desine ausi…is pradziu net nesupratau kas vyksta…ir kur as…pamaniau, gal cia kokia daina…pakeliau galva…apsidairiau…ziuriu…viena pensininke kitam pensininkui rekia i ausi, o berekdama dar uz barzdos pesa…kazkoks siaubas…o rekimas jos buvo ne siaip sau…atrode, kad ji negali isrekti daugiau nei vienos frazes vienu metu…jai mat reikedavo pailseti kokias 20 sekundziu…tada kita fraze…ir taip koki pusvalandi…as buvau tiesiog per daug pavarges, kad iseiciau…o gal tikejausi, kad ji iseis…ar uzsiciaups…ar…

nu zodziu, paaiskejo, kad jie vdrebezgi girti abu…dede vos atsistojo…kazkur patrauke…su tokia veido israiska…nu nezinau…kaip koks vasia..

po kurio laiko susalau…vis tik i siaure plaukiu…. taigi, patraukiau vidun…be to ir helsinkio krantaui jau matesi…nusileidziu laiptais i foje…ir ka gi matau??…ogi kruva beslitinejanciu girtut girtuteliu suomiu pensininku…kas keisciausia, kad moterys irgi slitinejo…slinkau pro juos kaip pro stiklinius, nes atrode, kad paputus tuoj visi nukristu…priejau kazkokia kavine, is kurios sklido nesveikas klegesys…pasirooodo…ogi kur buvus kur nebuvus…pensininku karaoke…ir kad trypia kad soka ir dainuoja…jezau, koks erzelis buvo…as turbut ten keisciausiai atrodziau, nes stovejau it maisu trenktas..pirma karta toki vaizda maciau..

stai jau ir helsinkis…einant link muitines, teko surinkti pora parpuolusiu mociuciu…fui…ir kaip jos taip…

taigi, as helsinkio stoty…traukiniu…

nusiperku bilieta…ir tada taiop nuobodu buvo, kad net nezinau ka rasyt…nu visa nakti vaziavau…vis prabudinejau nes salia kazkoks diedas taip nesvietiskai knarke, kad net as negalejau uzmigt…

galiausiai oulu…

jauciuosi sudinai…

dar isedes i autobusa vilniuje pasijauciau…sudinai…

zodziu visa kelione jauciausi…sudinai…

susirgau…aciu dievui mama prigrudo vaistu, kiek as gyvenime vienoj vietoj nebuvau turejes…pradejau reguliariai visus vartot:)

ir stai as visas toks nekoks atvarau i universiteta su savo didziule, kaip milzinizka sardelka, kuprine, savo mazesne kuprine ir savo itin sunkiu ir nepatogiu melynu maisu skalbiniams…

nezinau…atsibodo rasyt…gal veliau pratesiu…gerai? juolab kad dabar pati idomiausia dalis laukia…

jusu, sla

ar kaip jus mane bevadintumete

ps klaikiai jau jusu visu pasiilgau…ka daryt…?

siaubas…atsidarau…o ten dulkiu kruva, voratinkliai ir visokie suplyse skyleti batai…negerai negerai, sla…