BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

viena diena oulu

Labas!!
kaip jus laikotes?!
pas mane viskas tvarkoj…bent jau siandien…turejau toki nesekminga laikotarpi, kuri, rodos, jau isgyvenau…pries pora dienu, berods tai buvo ketvirtadienis, apturejau tokia nesekminga dienele, kokios dar gyvenime nesu turejes…siaubas kazkoks…nuo pradziu iki galo…prasidejo viskas dar isvakarese, kai su draugais paziurejom filma (”desert flower”) apie mergaiciu lytiniu organu apipjaustyma, kuris taip placiai praktikuojamas kai kuriose afrikos valstybese (pvz: 90% mergaiciu etiopijoj yra apipjaustomos). filmas buvo gan holivudinis, taciau kai kurios jo dalys buvo tokios grafiskos ir sukreciancios, kad visi issiskirstem visiskai pritrenkti…su kambarioku namo vaziavom dviraciais ir vienas kitam nei zodzio negalejom istarti…mano kambariokas vis dusavo ir garsiai ziovavo, tarsi bandydamas atkreipti demesi ir kazka pasakyti, o man lyg kvapa butu uzeme ir akyse smezavo tik moteris, kuri filme suvaidino sene, iskilmingai atliekancia apipjaustymo apeigas…slykstus jos veidas su issokusiom ant kaktos akimis ir issisovusiais dantimis vis nesitrauke is galvos. kaip ir vaizdas nesavu balsu klykiancios ir besiblaskancios treju metuku mergaites, kurios kojytes vis stengesi praskesti jos mama…antisanitarinem salygom, kazkur somalio pusdykumej ant didelio akmens ispjautas mergaites klitoris ir savadarbe adata bei siulais susiuta jos vagina turejo pradziuginti jos busima jauniki, kuris vestuvine nakti perpjaudamas siulus, isitikintu savo zmonos nekaltumu…ne pirma karta susiduriu su sita tema ir kiekviena karta ji mane sukrecia iki paciu sielos gilumu…pasijuntu tarsi draskomas priestaringu jausmu…is vienos puses, mano archeologine ir antropologine prigimtis trasi noretu pateisinti tokia praktika kaip kitos kulturos, kitos visuomenes ir mastysenos apsireiskima…vis stengiuosi atsiriboti nuo savo vakarietisko mentaliteto ir zvelgti objektyviai i kitas tradicijas…taciau siuo atveju nieko negaliu su savimi padaryti ir pasislykstejimas sia beprasme, fantastiniais prietarais apipinta praktika ima virsu…puikiai suvokiau, kad tai tik vaidybinis filmas, ir kad tikrai neverta dabar pulti i nevilti…bet buvau toks inirses ir pasislykstejes, kad vis galvojau kaip as tai senei spiriu i galva…siaubas kazkoks…
grizes namo dar ilgai negalejau uzmigti ir vis varciausi is vieno lovos galo i kita…ryte atsibudau tokios savijautos, tarsi visa nakti buciau spardes senei galva ir dar pats buciau gerokai apspardytas…kambariokas jau plake puikia tradicija tapusi rytini jogurtuka ir mes pamazu ememe ruostis naujai dienai…prisimine vakar vakara abu tik kraipem galva is nuostabos del tokio neigiamo efekto, kuri abu isgyvenom…atejus laikui vaziuoti i universiteta, isgirdau joni aikciojant balkone. pasirodo, jo dviracio padanga buvo visiskai kiaura…vargselis, pagalvojau, dabar pedins rytini pusvalandi saltais ir rudeniniais lapais nubarstytais oulu takeliais. deja, as negalejau jo laukti, mat uz 20 minuciu turejau svarbu susitikima su savo koordinatore…taigi abu nusileidom zemyn i lauka kur isvakarese buvau prirakines savo dvirati…siryt jo jau ten nebuvo…nusmelke labai panasus i vakar dienos slykstus pasibjaurejimas visais nieksais…prakeikti vagys…buciau taip nesikrimtes, jei dviratis isties butu buves mano. bet ji man paskolino vienas is dvynuku…vadinau dvirati “the che guevara bike”, nes buvo visas militaristiskai zalias su didziule balta zvaigzde…be to savo forma primine antro pasaulinio karo motociklus ir tuo labai issiskyre is visu cia esanciu dviraciu…nieksai…burnoje atsirado labai nemalonus skonis…vel tylomis pedinom i mokykla…siaip save laikau visiskai tolerantisku, nekonfliktisku ir visiskai nelinkusiu i prievarta jaunuoliu…bet kazkaip jau per daznai galvoje atsiranda spyriu i galva vaizdai…
i koordinatores kabineta ipuoliau 15 minuciu pavelaves ir is karto nustebau jos veide pamates kazkokia kalta ir keistai malonia sypsena…jau kuri laika, praktiskai nuo pat mokslu siais metais pradzios, labai sunkiai su ja randu bendra kalba…kiekviena savaite ji vis pakeicia savo nuomone apie mano mokslus ir duoda vis naujus nurodymus…jau kuri laika atlikinejau visiskai su savo magistriniu darbu nesusijusias uzduotis, nes, anot jos, man truko begales kreditu…niekaip negalejau suprasti kaip taip gali buti, nes dar lietuvoje buvau issilaikes lygiai tuos pacius egzaminus ir jiems tereiketu juos uzskaityti ir cia…tada nusprendziau paziureti i oficialius savo studiju dokumentus…vos nenumiriau is netiketumo, kai grafoje apie siekiama mokslini laipsni pamaciau uzrasa - bakalauras…ka?!?!? du metus prasimokes magistra galiausiai suzinau kad as tik paprastas bakalauras…karingai nusiteikes nutariau skustis auksciausiai ministerijai ir pasibeldziau i kario kaskelos, auskarais apsikarsciusio humanitariniu mokslu fakulteto administracijos guru, duris. nieko nelaukes, kari puole taisyti biurokratines klaidas ir po keliu akimirku as vel tapau magistrantu…taciau dziaugsmas pavirto isterisku juoku, kai koordinatore paskelbe, kad del sitos mazos, menkutes administracines klaideles, visas mano keliu savaiciu diena-naktinis sedejimas bibliotekoje yra beveik bevertis ir, kad man visai nereikia perlaikineti tu paciu egzaminu ar rasyti nesuskaiciuojamu ese…taciau…ir cia mano sirdis apmire…tau reikia…sako ji…issilaikyti taip vadinama “minor subject” - dalyka, visiskai nesusijusi su archeologija…sudaranti 40 kreditu…po situ zodziu, galiu prisiekti, girdejau kaip mano paties akys pamazu krapstosi is akiduobiu ir is nuostabos letai issprogsta…bet…klausiu…kodel man niekas nieko pries tai apie tai nesake?!?!…mes cia biski susimaisem patys…su labai stipriu suomisku akcentu angliskai atsake ji ir nejaukiai pasimuiste…bet gerai yra tai, kad tu jau puse kreditu turi…matyt issigandusi tu akiu, bande mane raminti…is kabineto isejau gerokai apdujes…dar tik vidudienis, o mano diena jau virsta legendine…kazkaip automatiskai nuejau i archeologijos laboratorija, kur jau keleta dienu triusiau ties muziejine ekspozicija. reikejo irancius ir puvancius eksponatus perkelti i konservavimo laboratorija, kur jie bus sutvirtinti ir paruosti sandeliavimui…visiskai neidomus, bukas ir nekurybingas darbas…pats geriausias vaistas nuo geros nuotaikos…atsargiai paimi dirbinuka pirstineta rankute, dedi ji i maza maiseli, uzrasai numeriuka ant mazo popieriuko, dedi ta maza popieriuka i ta maza maiseli, ta maza maiseli dedi i maza dezute, kur jau guli nemaza kruvele mazu maiseliu. tada ta maza dezute, kai ji prisipildo, dedi i didele deze, ant tos dideles dezes uzdedi maza lipduka su dezes numeriuku ir turiniu…surenki kelias tokias dideles dezes ir transportuoji per visa dideli universiteta…taip dirbau kokias penkias valandas, per kurias viska gerai apmastes, nusprendziau jog viskas nera taip beviltiska, ir kad moksliniai reikalai tikrai susitvarkys…galvoje eme regztis ivairios galimybes…
susiruoses eiti namo, supratau, kad neprisimenu kur palikau savo striuke…iprastoje vietoje jos nebuvo, laboratorijoj irgi…o visur kitur negalejau ieskoti, nes durys yra uzrakinamos po 7 ir universitete pasidaro labai sunku cirkuliuoti…taigi…likau be striukes prie lengvo minuso lauke…namo vaziavau su pasiskolintu dviraciu visiskai isdziuvusia grandine ir del to vos besisukanciais pedalais, kalendamas dantimis ir melsdamasis, kad si diena pagaliau pasibaigtu…i galva kazkodel vis tiek lindo ikyriai pozityvios mintys apie visos situacijos juokinguma ir del to vaziuodamas tyliai kikenau…

ps draugas visiskai nesusinervino del pavogto dviracio…sake vistiek buvo pigus (50% nuolaida:)), o be to ir nelabai patogus…ir is karto pasiule paskolinti kita dvirati…mokslo reikalai greitai tvarkosi ir viskas pamazu stoja i savo vietas…striuke kita diena radau visiskai netiketoj vietoj, kabancia sau ramiai tarp kitu striukiu…tik vargsos mergaites vis dar yra apipjaustomos…

Rodyk draugams

diena lyon’e

siandien ramesnis bet labai pavarges pirmadienis lyone, venissieux priemiestyje, manguette rajonelyje, bioforce pastate, bibliotekoje…tarp knygu…mane atleido nuo anglu paskaitos, todel turiu daugiau laisvo laiko ir galimybe parasyti tau laiska.
gyvenimas pastaruoju metu mane be galo stebina. ypac tai, kokiu neitiketinu greiciu lekia laikas…visiskai nebesuvokiu kaip taip greitai gali prabegti diena…atrodo va tik ka apsimiegojes issikrapsciau is lovos…susiradau ant tumbackos akinius, pasiemiau ranksluosti ir nusliukinau i vonia…atrodo tik tik baigiau praustis..jau, ziurek, kambariokas arbateles pataises, o salia silta duona su uogiene…vos spejam pavalgyti ir tingiai paplepeti, jau, matai, pasirodo reikia skubeti, nes liko penkios minutes iki paskaitos pradzios…gerai, kad gyvenam tik uz penkiu minuciu nuo paskaitos pradzios…paskaitos kasdien prasideda devinta ryto ir siukstu negrazu veluoti…veluoji daugiau nei desimt minuciu..paskaita gali pamirst…o kadangi paskaitos cia nei ilgos nei trumpos - 3,5 valandos, tai gali pradeti smarkiai liudeti, nes neblogai susimovei…
paskaitos cia baisiai idomios…niekada dar nebudavo taip, kad destytojas per visa diena - 7 valandas arba dvi paskaitas - ne karto nepaziuretu i savo uzrasus, ar nepaskaitytu ko nors is lapo. cia viskas kiek kitaip. destyojai yra neitiketinai idomus…apturejau jau keleta dalyku, tokiu kaip “tarptautines zmogaus teises”, ar “geopolitine situacija siandieniniame pasaulyje” ir abu buvo siaubingai idomus…laikas prabega nepastebimai…tiesa, kiekvienos paskaitos viduryje daromas visame pasaulyje iprastas perekuras…tai desiciai minuciu einu paziuret kaip chebra ruko ir pakvepuoti “grynu” oru…taip pat turim valandos trukmes pietu pertrauka, kuomet varau i trecia auksta, kur poilsio kambaryje, saldytuve guli mano makaronai arba ryziai ar dar koks ten jovalytis-vemaluotis, kuri isvakarese bunu pasigamines…linksmai visi kartu pavalgom padiskutuojam, kartais pasinaudojam galimybe padirbeti grupelemis…ir…ziurek…jau ir vel i paskaita…ateini..atsisedi..klausai..kalbi..klausai..rasai..klausai..issizioji..susiciaupi..paskaita baigiasi…iseini, o darbo dienos kaip nebuta…tuomet, jei nera suplanuoto kokio susirinkimo ar grupes susitikimo, skubi i biblioteka, nes ten yra internetas!!..nu ir knygos..be abejo…pasinaudoju proga pasiskaityti ivairiu misiju raportus, pagilinti savo prancuzu kalbos zinias, skaitydamas ivairia literatura ir knygas..tada ateina vakaras…eini namo..pakeliui pas alzyriecius nusiperki atsalusia baguette, pakyli i savo dar ne visai jauku buteli desimtame aukste, o cia jau sedi kambariokas…visas apsikroves knygo, sasiuviniais ir kompiuteriu…vakariene gaminam pakaitom, bet pastaruoju metu dazniau vis tik as…tokiu budu bent jau nereikia indu plauti…kas negamina, tas indus plauna:)
tik pavalgom…ziurek jau ir desimta valanda…velniava kazkokia…jegu ir laiko atsiranda tik knygai…
visa laime yra savaitgaliai…kolkas, kai dar neturim labai labai daug uzduociu, galima sau leisti savaitgaliais atsipalaiduoti…paprastai…bet ne si savaitgali…si savaitgali vienas destytojas paprase savanoriu pagalbos pervezti kruva visokiausiu daiktu, kuriuos bioforsui atidave kazkokia organizacija, is centrines prancuzijos i lyon’a…taigi sestadienio ryta…apie 8.30 jau buvau prie mokyklos, visas apsimiegojes, su kavos puodeliu ir sumustinyciu…tokiu kaip as susirinko dar apie 20…tada astuoniese sedom uz septyniu krovininiu autobusiuku ir vieno vilkiko vairu ir pajudejom i clermond-ferand’a - miesteli prancuzijos centre…buvo kiek keistoka vairuoti tokia didele masina…busika…bet visai neblogai susitvarkiau. kazkokiuose armijos sandeliuose prisikrovem kruvas visokiausiu reikalingu ir visiskai bereikalingu aparatu…elektros generatoriu, vandens pompu, kompresoriu, pripuciamu vandens rezervuaru, pripuciamu palapiniu ir kruvas siaip visokiu kareivisku ir kitokiu palapiniu, mase ivairiausiu deziu, medicininiu irankiu ir prietaisu, kruvas kazkokiu ritiniu, ir dar visokiausio gerio…grizom i lyon’a tik po septyniu vakaro, kai jau buvo suteme. cia bioforsas turi nerealia baze, kur krauna visus savo rakandus ir kur pravedineja apmokymus ir paskaitas…tai senas pirmo pasaulinio karo fortas, vienas is daugelio supanciu lyon’a ir sudaranciu savotiska apsaugos zieda, skirta gintis nuo vokietijos…bioforsas susitare su merija, kad leistu jiems naudotis situ fortu, tuo paciu jie apsieme ji priziureti ir tvarkyti…todel mes cia dabar ir turim didziule zaidimu aikstele…cia mokysimes statyti namus, kurti vandentiekio ir kanalizacijos sistemas ir dar kruvas dalyku reikalingu zinoti kiekvienam save gerbianciam logistikui. cia ir suvezem visus tuos daiktus, kuriuos atsigabenom is centrines prancuzijos ir, kuriu preliminari verte yra kazkas panasaus i 120000euru…tai gali isivaizduoti…
sekmadieni vel atsibeldem i ta forta ir visa diena plusejom tampydami ir rusiuodami daiktus sandeliuose…bt buvo fantastiskas oras, ant mangalo cirske kruvos sultingu mesyciu, aplinkui buvo daug sypsenu ir juoku, todel tas sunkus darbas buvo veikiau pramoga, nei nasta…vakare grizes namo prisileidau vonia ir visiskai..iki galo..atsipalaidavau…

Rodyk draugams

didelio kelio pradzia?

Labas!

O as jau Lyone ir pergyvenu kolkas blogiausia sio menesio pirmadieni…visu pirma rytinis issiskyrimas gerokai trenke per jausmus, kurie vis dar negali atsipeiketi ir nuolat mane apleidzia…visu antra, tai pavelavau i paskaita 15min ir del to esu priverstas dabar rasyti tau si laiska (nu tu mane vel ne taip suprasi…nesu priverstas, bet, greiciau, turiu gausybe netiketai atsiradusio laisvo laiko, kuri galiu skirti laisku rasymui). Matai, cia galioja tokios armijos taisykles, kad jei paveluoji bent kiek, turi praleisti visa pusdieni paskaitu. Tai yra 3val 30min….uzknisancios taisykles, bet ka padarysi…pats kaltas…is tikruju viskas buvo labai gerai…vaziavau be problemu ir buvo likusi valanda kai priartejau prie lyono per 15km…bet tada prasidejo nerealus kamsciai…as stovejau, o laikas bego kaip isprotejes…galejau prisiekti, kad maciau kaip sukosi minuciu rodykle…zodziu, ziauriai strigau, o kai issilaisvinau, tai buvo per velu. Atvariau pavelaves ir tyliai zengiau i sale, bet “piktasis policininkas” (siandien jis vede paskaita) pasiziurejo i mane, i laikrodi, i mane ir tyliai bei saltai pasake…per velu, atleisk…man beliko apsisukti ir iseiti, nes pasiteisinimu kaip ir neturiu…esu tkras, kad tai bus man labai gera pamoka…reikia sugrizti prie disciplinos ir savikontroles, susikaupti ir susiimti…isvaziuoti is genevos ne 6, o 3 valanda, kad liktu laiko dar pakartoti namu darbus. Bet kokiu atveju, sau prisiekiau, kad daugiau tai nepasikartos…

Va taip vat as padariau tave savo asmenines dramos liudininkeJ

Skaitydamas knyga, rasydamas tau laiska, ir dar begale darbu darydamas, siaip taip prastumiau laika iki pietu, kai ivyko susitikimas su mano zygio grupe. As gi, kaip zinai, paskirtas grupes navigatorium, taigi, asakingu uz kelio rodyma ir grupes pristatyma is tasko A i taska B. Beje, po rytinio isvarymo is klases as tapau savotiska izymybe, nes buvau pirmasis is viso kurso, kuriam buvo parodytos durysJ nezinau ar cia didziuotis ar ne…bet verta pamineti, kad kai mane isvare, keletas kursioku bande mane uzstoti, bet “blogasis policininkas” buvo nepalauziamas…bet kai ejau i popietine paskaita pas ta pati jau mineta propesoriu, tai daugelis kursioku keistai man sypsojosi ir vis klausinejo…ca va?

Buvo be galo idomios 3 su puse valandos…”blogasis policininkas” pasirode besas neitiketinai idomus destytojas…paskaita buvo apie humanitarine veikla, jos gimima ir dalyvius…darydamas tik viena maza perekura, jis sugebejo nuo pradziu iki pabaigos islaikyti susikaupusia auditorija, kas is tikruju ne kiekvienam pasiekiama…klausimai ziro vienas po kito, o jis be jokiu sunkumu juos atsakinejo…

Kolkas nedristu uzduoti jokiu klausimu auditorijoj…kazkaip dar nesu apsiprates su prancuzu kalba, nors siandien jau keleta kartu isejo sekmingai pajuokauti prancuziskai, kas nuteikia gan optimistiskai! Per paskaitas tai speju tik issiziojes klausytis ka kiti sneka ir apdoroti isgirsta informacija. Net paciam keista, kad suprantu kokius 95% is to kas yra pasakoma…man atrodo, kad tai geros pradzios pradzia!

Taigi, neuzversk knygos ir galbut dar ka nors papasakosiu!!!!!!

Rodyk draugams

triuksmas pas linda ir heidi, oulu, 2008

suomiskos ledo ritulio subtilybes

o oulu…

 


-10….brrr

Rodyk draugams

vieno gintarinio dirbinio gamyba

begant su siaures elniais

runcis

jeigu atrodo, jog volkswagen’ui atejo paskutinioji, vadinasi jis dar vaziuos maziausiai pora tukstanciu kilometru, o su minimaliais pataisymais, ir dar daugiau…si negincijama logika, “biplanu” pirmas albumas, ir neissemiamas kaip ju kokteiliai, abrucio ir algucio optimizmas stume mus i prieki kol galu gale, pralaimeje kova penktai pavarai, pamazu ivaziavom i ryga. 


turiu vis tik prisipazinti, kad as myliu ryga…neitiketinas miestas, asocijuojantis man su naktiniais pasivaiksciojimais, tramvajais, sokoladu, fotografijomis parke, simtamete, gatveje be muzikos sokancia mociute, taip prisiduriancia zvanganciu prie mazytes pensijos, koldunais, pigiais skrydziais, vos tramdomomis asaromis, ir nesuvaldomu guufishku juoku, …nuo siol as ryga prisiminsiu ir del “runcio”..


dar neisvaziavom is vilniau, o algucis jau pareiske, kad rygoj mes butinai turim nuvykti i runci…as, aisku, nepriestaravau…man netgi visai patiko tokia mintis…tik va…kas tas runcis? i si klausima daugybe kartu man buvo atsakyta keliones metu..runcis pamazu is paprasto neformalu kabako kazkur rygos centre pavirto i nepaprasta, fantastiska BARA graziausioje rygos dalyje, kur alus pigus kaip vanduo, o moterys grazios kaip undines…todel, kai savo rozine svajone priparkavom krantinej prie prezidento rumu, runcis aplipo tokiais mitais ir legendom, kad nenueiti i ji mus butu privertes nebent nemokamas alus (ir sultys man) ir bent pussimtis pusnuogiu latviu (merginu)…nu gal cia biski persudziau…


taciau islipe is masinos, visi it vienas pasukom i runci…beda, kad nei vienas nezinojom kur jis konkreciai yra. net algucis atrode pasimetes ir vis dairesi kur cia pasukti…pakeliui vis galvojom uzkalbinti koki drauga latvi. tik vat iskilo amzinas klausimas – rusiskai ar angliskai…po trumpu svarstymu nusprendem, kad visi cia vis tiek moka rusiskai ir nera cia ko sneketi angliskai, atseit, apsimetineti, kad nemokam rusu kalbos…todel nieko nelaukes sustabdziau pro sali einanti jaunuoli su visiskai naturaliu klausimu…gde tut runcis u vas?…ir pagalvojau, kad tuoj gausiu i snuki, ar mazu maziausiai busiu apspjautas i veida…jaunuolis kazkaip ne itin apsidziauge netiketai uzsimezgusiu pokalbiu ir, mostelejes ranka ton pusen, kurion ir ejom, skubiai pasisalino…mhm…pagalvojom…gal vis tik snekam angliskai…taciau situ ziniu mums taip ir neprireike, nes kazkokiu mistiniu budu, eidami pustustemis gatvemis vien tik tiesiai – ten, kur namai senesni, o mergaites grazesnes, staiga atsidurem viduramzinio namo vidiniame kieme, kur it paklaike klyke barzdoti dedes, o jiems antrino akivaizdziai apgirtusios moterys…nustebintas sitokio netiketo triuksmo, nejucia dirstelejau i alguci…runcis…su giliu pasitenkinimu pralemeno jis…runcis…lyg aidas atkartojo abrucis…ir mes, nieko nelauke, izengeme i vidu. pirmas dalykas, kuris is karto pritrenke mane vos iejus i vidu, buvo déjà vu jausmas…kazkur jau tai maciau…kazkur jau maciau toki nenusakomais tipais aplipusi bara, pabreztinai nesisypsanti barmena, kampuose besiglamonejancius metalistus, viename kvadratiniame metre bandancius sokti gal 10 rinktiniu fizionomiju savininkus ir ta beprotiska erzeli, vercianti gailetis, kad negimei kurcias…staiga pagalvojau, kad gal tai istrauka is labai blogo lenku filmo, bet sita minti greit atmeciau, nes abrucis, tarstelejes…taigi cia visiskas setas! (amzinatilsi kabakas sv jono gatvej)…ir pasijutes it zuvis vandeny, tuoj pat pasuko prie artimiausio laisvo staliuko…artimiausias laisvas staliukas buvo vienintelis neuzimtas staliukas visam latviskam-seto-variante prie pat tualeto duru. cia ir prisedom…salia susistumusios kelis stalus gimtadieni svente kaip per isleistuves prisipuosusios merginos…kitoje puseje rimti vyrai rimtai zaide sachmatais, o kampe besiglamonejo jau mineti metalistai…uzsisake alaus ir arbatos, supratom, kad vis tik yra tam tikru skirtumu tarp runcio ir seto. visu pirma alus kainavo gal septynis litus…o kadangi as uzsakinejau alu, tai beebejo neskanu uzsakiau, i ka abrucis man atsake ziauriai nepatenkinta veido israiska…tuo tarpu algucis visiskai atsigavo…akys zibejo, visas pasitempes dairesi i salis ir visa laika aikciojo is pasitenkinimo…kuri laika mes taip ir sedejom, kvailai besisypsodami dairydamiesi i salis ir vis ka nors apsnekinejom…viskas kazkaip be galo juokinga buvo…ypac muzika…keisciausias dalykas buvo tas, kad muzika sklido is televizoriaus, o visas kabakas klausesi sveikinimu koncerto…ir ne tik klausesi…vienu metu staiga visi pradejo dainuoti latviskas dainas, o kai kurie, bedainuodami, dar ir sokti…nuo to momento musu trijules kvailos veido israiskos, matyt, pradejo jau kaip reikiant spinduliuoti, nes karts nuo karto kuris nors latvis vis kazka piktai mesteldavo musu pusen…atvirai kikenti pradejom, kai barzdoti keistuoliai issirikiavo eilute, viena po kitos kviesdami sokti gimtadieni svenciancias isleistuvines grazuoles…tuo metu i tualeta eidamas kazkoks braliuukas atskaite mums ilga ir pikta latviska monologa, po kurio mes nusprendem surimteti ir ta proga algucis mums papasakojo istorija kaip kazkada cekijoj nemokamai prisigere bare…


tada uzgrojo fokstrota ir, pajute artejancia antra beprotisko siautulio banga, nusprendem verciau pasizvalgyti po naktine ryga…   


  

Rodyk draugams

baltijos sturmas..

 



2008 11 01 baltijos jura, oulu, suomija….sla su kepure..

Rodyk draugams